Kiekvieno mūsų asmenybė formuojasi nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų. Ankstyvos vaikystės patyrimas yra mūsų savasties pagrindas, o tėvai - svarbiausios figūros, nuo kurių meilės, pastangų ir supratimo priklauso šio pagrindo tvirtumas. Daugelis mamų instinktyviai žino, ko jos kūdikis nori ir ką jis jaučia. Vis tik mokslininkai nepaliaujamai tyrinėja kūdikio subjektyvią patirtį jau pirmosiomis gyvenimo dienomis ir nori pamatyti pasaulį jų akimis. Šiame straipsnyje pabandysiu perteikti žymaus psichiatro ir psichoanalitiko D.Stern (1934) kūdikių tyrinėjimų išvadas ir galbūt tai padės dar iš arčiau pamatyti savo vaiką.
Aštuonių savaičių kūdikio raidoje matome kokybinį šuolį: jis jau gali išlaikyti akis-į-akį kontaktą, jis dažniau šypsosi, ima guguoti, vis greičiau mokosi, intensyviai tobulėja jo vizualiniai, motoriniai, sensomotoriniai įgūdžiai. Tačiau iki šio periodo kūdikis gyvena tam tikrą neorganizuotą gyvenimo etapą, kuriame jis dar nėra socialus ir jaučia bei supranta pasaulį kitaip nei mes įpratę manyti. Kaip gi formuojasi kūdikio savasties jausmas pirmosiomis savaitėmis?
Nuo pat gimimo kūdikis periodiškai išgyvena tam tikrą budrų neveiklumą, kuomet jis fiziškai ramus, tačiau kartu ir budrus, todėl gali priimti išorės signalus (Stern, 1985, p.37). Šis budrus neveiklumas paprastai tęsiasi keletą minučių ir dažnai kartojasi. Budraus neveiklumo metu kūdikis gali demonstruoti tris įgimtus valingus atsakus: galvos pasukimą, čiulpimą ir žiūrėjimą. Šie kūdikio atsakai leidžia mokslininkams tyrinėti kūdikius nuo pat pirmųjų gimimo dienų. Tyrėjai atrado, jog trijų dienų amžiaus kūdikiai gali atskirti savo motinos pieno kvapą. Taip pat galima išmokyti kūdikius čiulpimu parodyti, kad jie kažko nori, t.y. čiulpimo greičiu jie gali nurodyti, ką nori girdėti ar matyti. Be to nustatyta, kad kūdikiai yra labai jautrūs žmogaus balsui ir yra labiau linkę žiūrėti į žmogaus veidą, negu į kitus objektus (Stern, 1985, p. 39). Kūdikiai gimsta su gana išsivysčiusia regos motorine sistema: jie gimsta su refleksais, reguliuojančiais akių judesius, kurie yra atsakingi už objekto fiksavimą ir objekto sekimo judesius. Be to, jei tas pats daiktas kūdikiui pakartotinai demonstruojamas, jis kaskart vis mažiau į jį reaguoja: objektas praranda naujumą ir atsiranda įpratimas (Stern, 1985, p. 41).
Šiuo periodu kūdikių suvokiamas specifiškas: jie gali aptikti atitikimą tarp lytos ir regos, tarp regos ir klausos ir t.t.. Pavyzdžiui, tyrėjai atskleidė, jog kūdikiai geba nustatyti, kad tam tikras garso intensyvumas atitinka tam tikrą šviesos intensyvumą. Tokiam gebėjimui nereikia mokytis, tai įgimta (Stern, 1985, p. 49). Pastebėtas atitikimas ir tarp to, ką kūdikis mato ir daro, pavyzdžiui, kūdikis matydamas mamą, kuri iškiša liežuvį, irgi iškiša liežuvį, imituoja suaugusiojo elgesį.
Kūdikių jausmai taip pat ne tokie kaip mūsų, suaugusiųjų. Kūdikiai gali patirti pyktį, liūdesį, džiaugsmą, bet dažniausiai jie patiria mažiau apibrėžtus, įgimtus, abstrakčius, pirminius jausmus, kurie galėtų būti apibūdinti tokiais žodžiais kaip „užplūdimas“, „išblėsimas“, „augimas“, „protrūkis“ ir pan. (Stern, 1985, p. 54). Vaikas jaučia kaip mama paima kūdikį ant rankų, keičia sauskelnes, šukuoja kūdikio plaukus, siekia buteliuko. Yra tūkstančiai šypsenų, tūkstančiai būdų pakilti nuo kėdės, yra daugybė bet kokio elgesio variacijų ir kiekviena jų sukelia skirtingus jausmus vaikui (Stern, 1985, p. 56).
O ar kūdikis mąsto pirmosiomis aštuoniomis savaitėmis? Mintys ar suvokiniai kūdikiui neegzistuoja! Pagrindiniai subjektyvios ankstyvosios patirties elementai yra intensyvumo, formos, laiko tėkmės ir abstrakčių, pirminių jausmų patyrimas. Būtent šie subjektyvūs elementai jungiami į visumas, į tam tikras struktūras, jie kuria subjektyvią vaiko patirtį, kuri ir tampa pagrindu savasties formavimuisi.

Kadangi kūdikiai yra linkę ieškoti, pažinti ir įsitraukti į mokymosi situacijas, jie sparčiai kaupia patirtį, kuri formuoja jų savęs ir pasaulio vaizdą. Taigi stebint dviejų ar trijų mėnesių kūdikį socialinėje sąveikoje, jis atrodo jau labiau integruotas. Tarpasmeninėje situacijoje jau dalyvauja kūdikio veiksmai, planai, jausmai, suvokiniai ir tam tikros mintys. Kaip teigia Stern, kūdikis jau suvokia save kaip individą, kuris gali kontroliuoti savo veiksmus, turi savo emocijas, tęstinumo jausmą ir suvokia, kad kiti žmonės yra atskiri nuo jo (Stern, 1985, p. 69).
Periodas nuo dviejų iki aštuonių mėnesių yra ypatingai socialus gyvenimo etapas. Atsiranda socialinė šypsena, vokalizacija, nukreipta į aplinkinius žmones, ieškoma akių kontakto ir pan. Kūdikis tampa socialiniu partneriu. Įvairiose sąveikose su mama, pavyzdžiui, maitinimo, maudymosi, žaidimo situacijose, kūdikis atranda, kad jo veiksmai yra jo valingo noro rezultatas („ranka juda, kai to noriu“) ir kad jis gali nuspėti savo veiksmų pasekmes („kai užsimerksiu, pasidarys tamsu“) (Stern, 1985, p. 78). Jis patiria, kad daiktai, kurie nuosekliai juda laike, priklauso vienas kitam; kad darni esybė vienu metu turi būti vienoje vietoje; kad asmens judesius, kuriuos vienu metu atlieka skirtingos jo kūno dalys, sieja bendra laiko struktūra (Stern, 1985, p. 83). Kūdikis, bendraudamas su aplinkiniais žmonėmis, pradeda atpažinti, kokį fiziologinį sužadinimą sukelia skirtingos emocijos. Galiausiai atmintis įgalina kūdikį patirti tęstinumo jausmą. Kūdikis turi puikią motorinę atmintį, jis įsimena, atpažįsta ir prisimena jausminį patyrimą, vizualinę informaciją (Stern, 1985, p. 92). Visa ši patirtis tarpasmeninėse sąveikose leidžia kūdikiui patirti ne tik savęs, bet ir kito asmens nekintamumą.
Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikio motina daugiausia laiko skiria jo miego-budrumo, dienos-nakties ir alkio-sotumo ciklų reguliacijai ir stabilizacijai. Tai galima vadinti pusiausvyros palaikymu. Šį pusiausvyros palaikymą lydi tėvų socialinis elgesys, t.y. kūdikio sūpavimas, lietimas, raminimas, kalbėjimas jam, dainavimas, veido išraiškų keitimas. Tai atsakas į socialinę kūdikio elgseną: verkimą, suirzimą, šypsojimąsi ar įdėmų žiūrėjimą. Svarbu ir tai, kaip tėvai tenkina kūdikio fiziologinius poreikius: ar jie atidūs, emociškai šilti, švelnūs. Tėvai reguliuoja kūdikio sujaudinimą, prieraišumo jausmus, emocijas, dėmesį, smalsumą, apskritai įsitraukimą į pasaulio tyrinėjimą. Taigi kūdikio fiziologinių poreikių tenkinimo fone vyksta intensyvi socialinė sąveika tarp kūdikio ir tėvų. Tėvai mato kūdikį kaip asmenį, turintį subjektyvią patirtį, socialinį jautrumą ir tam tikrą savasties jausmą (Stern, 1985, p. 43).
Iki šiol buvo kalbama apie kūdikio subjektyvų pasaulį. Tačiau sąveikose dalyvauja ir mama, kuri atsineša į jas savo subjektyvų patyrimą. Sąveika, kurią galime stebėti, yra lyg tiltas tarp dviejų atskirų subjektyvių pasaulių. Mama į kiekvieną susitikimą su kūdikiu atneša daug savo asmeninės istorijos, savybių, jausmų ir fantazijų, kurios turi didelę reikšmę kūdikio asmenybės formavimuisi (Stern, 1985, p.121). Pavyzdžiui, mama žaisdama su dviejų-šešių mėnesių kūdikiu dažnai žaislus sugyvina, t.y. ji taip judina žaislą, lyg jis eitų ar kutentų kūdikį, ji kalba už žaislą. Dėl šios priežasties žaislai sukelia kūdikiui jausmines būsenas, kurias jam paprastai sukelia tik žmogus. Kai mama suteikia žaislui veiksmus, judesius, tam tikras emocijas ir kitas žmogiškas savybes, kūdikio susidomėjimas žaislu labai padidėja. Tuomet kūdikis yra linkęs tyrinėti žaislą toliau, netgi likęs vienas. Tai vienas pavyzdžių, kaip mama prarturtina kūdikio patirtį (Stern, 1985, p.123).

Kitas didelis žingsnis į priekį kūdikio savasties raidoje yra kūdikio atradimas, kad jis ir kiti žmonės turi mintis. Septynių - devynių mėnesių kūdikis palaipsniui ima suvokti, kad savo subjektyvia patirtimi galima pasidalinti su kitais. Tik tada, kai kūdikis suvokia, kad kiti asmenys turi panašią psichiką kaip ir jis, atsiranda subjektyvios patirties dalinimosi galimybė. Tokią patirtį įgalina turimos bendros prasmės sistemos ir komunikacijos priemonės, tokios kaip gestai, poza ar veido išraiška. Šis savęs ir kito jausmas skiriasi nuo to, kuris buvo galimas ankstesniame periode. Dabar globėjo empatija, kuri yra itin reikšminga kūdikio vystymuisi, tampa tiesioginiu kūdikio patyrimo objektu. Atsiranda troškimas sužinoti ir būti žinomam. Atsiranda sąmoningas kūdikio siekis dalintis patirtimi apie daiktus ir įvykius. Kadangi kūdikis dar nekalba, jis su motina gali dalintis tik ta patirtimi, kuri nereikalauja verbalinės išraiškos. Pavyzdžiui, mama rodo pirštu į kokį nors objektą, o kūdikis seka krypties liniją, todėl abu asmenys jau gali kartu patirti dėmesio centrą (Stern, 1985, p.129). Arba, kai kūdikis atsiduria nepažįstamoje situacijoje ar stebi nematytus objektus, jis tampa neužtikrintas savo veiksmais ir dažniausiai žiūri į savo mamos veidą, kuriame jis nori pamatyti, ką pats turėtų jausti šioje situacijoje. Remdamasis mamos emocijomis jis kuria savo emocinę būseną (Stern, 1985, p.132). Jau devynių mėnesių kūdikis siekia bendravimo gestais, pozomis, veiksmais ir neverbalinėmis vokalizacijomis. Kūdikis mato mamos rankoje sausainį, ima tiesti ranką link jo, visu kūnu stiebiasi jį pasiekti, atlieka griebimo judesius. Motina suvokia kūdikio ketinimus ir vėlgi juodu supranta vienas kitą be žodžių (Stern, 1985, p.131). Visas šis bendravimas formuoja kūdikio kaip socialios būtybės savasties jausmą, padeda jam pažinti save ir pasaulį aplinkui.
Taigi trumpai peržvelgėme kūdikio raidą ir savasties formavimąsi pirmaisiais jo gyvenimo mėnesiais D.Stern požiūriu. Kūdikis per pirmuosius gyvenimo mėnesius iš bejėgio mažylio, kuris tik reaguoja į išorės stimulus, tampa bendraujančiu, įvairius jausmus patiriančiu ir pirmąsias mintis formuojančiu individu. Kūdikis laimingas, kai tėvai su visa savo meile stebi šiuos greitus raidos žingsnelius ir kartu su vaiku kasdien atranda kažką naujo.

LITERATŪRA

Stern, D.N. (1985) The Interpersonal World of the Infant. A View from Psychoanalysis and Development Psychology. Basic Books, Inc., Publishers, New York.

Parengė:

Karina Morkūnienė
Psichologė, individualios psichodinaminės psichoterapijos programos dalyvė,
Lietuvos psichologų sąjungos narė
www.morkuniene.lt