Žmogaus gyvenimas prasideda įsčiose. Nuo tos akimirkos, kai įvyksta apvaisinimas, nauja gyvybė ima sąveikauti su ja supančia aplinka. Embrioną veikia garsas, cheminės medžiagos, šviesa. Visa tai, kas veikia nėščiąją, įtakoja ir josios vaisių. Nėštumo metu moteris tampa itin jautri įvairiems poveikiams, todėl ją supanti dinamiška aplinka dažnai pavojinga ne tik jos, bet ir nešiojamo vaisiaus organizmui.
Mūsų gyvenimas šiandien kupinas įtampos, skubėjimo. Nėščioji neišvengiamai susiduria su stresu. Tik pastarųjų dešimtmečių tyrimai atskleidė, jog stresas kenkia ne tik besilaukiančiąjai, bet ir jos nešiojamam vaisiui. Nustatyta, jog pernelyg didelis psichosocialinis motinos stresas nėštumo metu pakeičia vaisiaus augimo bei vystymosi trajektoriją. Šie pakitimai iš anksto nulemia vėlesnias neigiamas pasėkmes, tokias kaip priešlaikinis gimdymas, vaisiaus/kūdikio mirtis, jo kognityvinė disfunkcija, be to, tai gali duoti pradžią širdies ir kraujagyslių ligoms.
Visiškai išsivaduot iš streso ar jo išvengt neįmanoma, kadangi žmogus gyvena nuolat kintančioje aplinkoje. Galimi streso, veikiančio nėščiąją, šaltiniai:
• trauminiai gyvenimo įvykai: atleidimas iš darbo, artimo mirtis ar sunki liga, išprievartavimas, patekimas į nelaisvę, fizinė trauma ar liga;
• struktūriniai faktoriai, tokie kaip mažas atlyginimas, nepakankamas išsilavinimas, žema profesinė padėtis, diskriminuojama etninė grupė;
• prastos gyvenimo sąlygos: nepakankama sveikatos apsauga, nesubalansuota mityba, gyvenimas perpildytose patalpose;
• per sunkus darbas (fizinis ir psichologinis krūvis);
• sutrikę tarpasmeniniai santykiai ir nepakankama socialinė parama;
• šeimos pareigos bei vedybinis gyvenimas: barniai ir nesutarimai su partneriu, namų ruoša, skyrybos, slegianti rutina;
• smurtas (namuose ar kitose situacijose);
• aplinkos sąlygos: karas, stichinės nelaimės, gaisras (Peterson, Mehl, McRae, 1988).

Kiekvieno mūsų asmenybė formuojasi nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų. Ankstyvos vaikystės patyrimas yra mūsų savasties pagrindas, o tėvai - svarbiausios figūros, nuo kurių meilės, pastangų ir supratimo priklauso šio pagrindo tvirtumas. Daugelis mamų instinktyviai žino, ko jos kūdikis nori ir ką jis jaučia. Vis tik mokslininkai nepaliaujamai tyrinėja kūdikio subjektyvią patirtį jau pirmosiomis gyvenimo dienomis ir nori pamatyti pasaulį jų akimis. Šiame straipsnyje pabandysiu perteikti žymaus psichiatro ir psichoanalitiko D.Stern (1934) kūdikių tyrinėjimų išvadas ir galbūt tai padės dar iš arčiau pamatyti savo vaiką.
Aštuonių savaičių kūdikio raidoje matome kokybinį šuolį: jis jau gali išlaikyti akis-į-akį kontaktą, jis dažniau šypsosi, ima guguoti, vis greičiau mokosi, intensyviai tobulėja jo vizualiniai, motoriniai, sensomotoriniai įgūdžiai. Tačiau iki šio periodo kūdikis gyvena tam tikrą neorganizuotą gyvenimo etapą, kuriame jis dar nėra socialus ir jaučia bei supranta pasaulį kitaip nei mes įpratę manyti. Kaip gi formuojasi kūdikio savasties jausmas pirmosiomis savaitėmis?
Nuo pat gimimo kūdikis periodiškai išgyvena tam tikrą budrų neveiklumą, kuomet jis fiziškai ramus, tačiau kartu ir budrus, todėl gali priimti išorės signalus (Stern, 1985, p.37). Šis budrus neveiklumas paprastai tęsiasi keletą minučių ir dažnai kartojasi. Budraus neveiklumo metu kūdikis gali demonstruoti tris įgimtus valingus atsakus: galvos pasukimą, čiulpimą ir žiūrėjimą. Šie kūdikio atsakai leidžia mokslininkams tyrinėti kūdikius nuo pat pirmųjų gimimo dienų. Tyrėjai atrado, jog trijų dienų amžiaus kūdikiai gali atskirti savo motinos pieno kvapą. Taip pat galima išmokyti kūdikius čiulpimu parodyti, kad jie kažko nori, t.y. čiulpimo greičiu jie gali nurodyti, ką nori girdėti ar matyti. Be to nustatyta, kad kūdikiai yra labai jautrūs žmogaus balsui ir yra labiau linkę žiūrėti į žmogaus veidą, negu į kitus objektus (Stern, 1985, p. 39). Kūdikiai gimsta su gana išsivysčiusia regos motorine sistema: jie gimsta su refleksais, reguliuojančiais akių judesius, kurie yra atsakingi už objekto fiksavimą ir objekto sekimo judesius. Be to, jei tas pats daiktas kūdikiui pakartotinai demonstruojamas, jis kaskart vis mažiau į jį reaguoja: objektas praranda naujumą ir atsiranda įpratimas (Stern, 1985, p. 41)...
Šiuo periodu kūdikių suvokiamas specifiškas: jie gali aptikti atitikimą tarp lytos ir regos, tarp regos ir klausos ir t.t.. Pavyzdžiui, tyrėjai atskleidė, jog kūdikiai geba nustatyti, kad tam tikras garso intensyvumas atitinka tam tikrą šviesos intensyvumą. Tokiam gebėjimui nereikia mokytis, tai įgimta (Stern, 1985, p. 49). Pastebėtas atitikimas ir tarp to, ką kūdikis mato ir daro, pavyzdžiui, kūdikis matydamas mamą, kuri iškiša liežuvį, irgi iškiša liežuvį, imituoja suaugusiojo elgesį.
Kūdikių jausmai taip pat ne tokie kaip mūsų, suaugusiųjų. Kūdikiai gali patirti pyktį, liūdesį, džiaugsmą, bet dažniausiai jie patiria mažiau apibrėžtus, įgimtus, abstrakčius, pirminius jausmus, kurie galėtų būti apibūdinti tokiais žodžiais kaip „užplūdimas“, „išblėsimas“, „augimas“, „protrūkis“ ir pan. (Stern, 1985, p. 54). Vaikas jaučia kaip mama paima kūdikį ant rankų, keičia sauskelnes, šukuoja kūdikio plaukus, siekia buteliuko. Yra tūkstančiai šypsenų, tūkstančiai būdų pakilti nuo kėdės, yra daugybė bet kokio elgesio variacijų ir kiekviena jų sukelia skirtingus jausmus vaikui (Stern, 1985, p. 56).
O ar kūdikis mąsto pirmosiomis aštuoniomis savaitėmis? Mintys ar suvokiniai kūdikiui neegzistuoja! Pagrindiniai subjektyvios ankstyvosios patirties elementai yra intensyvumo, formos, laiko tėkmės ir abstrakčių, pirminių jausmų patyrimas. Būtent šie subjektyvūs elementai jungiami į visumas, į tam tikras struktūras, jie kuria subjektyvią vaiko patirtį, kuri ir tampa pagrindu savasties formavimuisi.

Kiekviena šeima laikas nuo laiko patiria sunkumus, o enurezė gali būti rimtas išbandymas patiems geriausiems tėvams. Susidūrus su šia problema (patalynės skalbimu, džiovinimu) ir jai nesibaigiant, dažnai tėvus apima neviltis. Tuo tarpu vaikai yra labai jautrūs juos supančiai aplinkai. Jeigu vaikas šlapinasi į kelnaites ir pastebi, kad jo amžiaus vaikai to nedaro, gali nusiminti, išsigąsti, užsisklęsti savyje. Dažnai ši problema yra nematoma, nes apie tai nenoriai kalba ir vaikai, ir tėvai. Daugelis vaikų ir tėvų galvoja, kad jie yra vieninteliai, susidūrę su šia problema. Tokiu sunkiu metu reikia pagalvoti, kokios informacijos gali prireikti tėvams ir jų vaikučiui.

Kada reikėtų pradėti jaudintis

Vaiko šlapimo nelaikymas dažnai tėvams kelia daug rūpesčių ir nuogąstavimų. Tėvams svarbu žinoti, kad mažylio dieninis ar naktinis šlapinimasis laikomas natūraliu iki jam sukanka 3 ar 4 metukai. Todėl jeigu 2 metukų vaikas pasišlapina, nėra rimto pagrindo jaudintis. Įvairių tyrimų duomenimis, nevalingas vaiko šlapinimasis tėvams turėtų pradėti kelti nerimą, kai vaikui sueina penkeri. Nuo penkerių metų šlapimo nelaikymas jau laikomas sutrikimu ir vadinamas enureze.
Į kelnaites vaikas gali šlapintis tiek dieną, tiek naktį. Atitinkamai enurezė vadinama dienine arba naktine. Viena iš dieninės enurezės formų yra „juoko“ enurezė (lot. enuresis risoria). Ji pasireiškia tuo, kad vaikas šiek tiek pasišlapina ar pilnai pasišlapina, kai stipriai juokiasi, kosti. Ši enurezės forma paprastai praeina su amžiumi ir brendimu. Atliekant medicininius tyrimus gydytojai fiziologinių pakitimų neranda. Tai siejama su dubens apatinių raumenų silpnumu.
Taip pat enurezė gali būti pirminė ir antrinė. Pirminė enurezė – kuomet vaikas nuo gimimo be ilgesnės pertraukos šlapinasi naktimis į lovą ir sulaukęs penkerių toliau šlapinasi. Pirminė enurezė pasitaiko dažniausiai. Antrinė enurezė – kuomet vaikas buvo nustojęs šlapintis į lovą, o po 6-12 mėnesių pertraukos šlapimo nelaikymas vėl atsinaujino...